Ką verta pamatyti už Prahos ribų? Kelionė po Čekiją per Centrinės Bohemijos lobius

Nors kelionė prasidėjo Prahoje į kurią atskridome su “airBaltic” naujiena – tiesioginiais skrydžiais, bet ties ja įspūdžiai nesibaigė. Dėka CzechTourism kvietimo turėjau galimybę dalyvauti žurnalistų kelionėje ir pažinti centrinės Bohemijos regioną, kur vos valandą kelio nuo sostinės galima aplankyti daug svarbių ir ypatingų vietų. Tad jeigu norite pamatyti ne tik Prahos senamiestį, o aš tą labai rekomenduoju, tai šis pasakojimas – Jums! O apie Prahą, kuriai buvo skirta viena tūrininga diena Su Prague Visitor Pass kortele, labai detaliai papasakojau pirmoje dalyje, kur pateikiau ir dienos planą, ką galima būtų nuveikti.

Škoda muziejus, kuris sužavi net nesidominčius automobiliais

Pirmasis intensyvios kelionės sustojimas – "Škoda" muziejus Mlada Boleslave, kuris nuo Prahos nutolęs apie 60 km. Čia prieš 130 metų du entuziastai Vaclav Laurin ir Vaclav Klement pradėjo savo veiklą nuo dviračių gamybos, o vėliau perėjo prie motociklų ir automobilių, kuriais buvo net varžomasi tarptautinėse varžybose. Per savo gyvavimo metus kompanija nuo 7 darbuotojų išaugo į milžinę su 28 tūkstančiais darbuotojų, vadinasi 50 tūkst. gyventojų turinčiame mieste beveik kiekvienoje šeimoje buvo bent vienas dirbantis “Škodoje”.

Pirmasis “Škoda” automobilis turėjo medinius ratus, medinį kėbulą, dviejų cilindrų variklį ir galėjo išvystyti iki 40km/h greitį. Jo kaina siekė 3600 kronų, kai vidutinis dienos uždarbis tuo metu tebuvo 2 kronos. Vėlesni modeliai jau turėjo metalinius kėbulus ir odines sėdynes. Per metus gamykla pagamindavo apie 500 automobilių – tai tuo metu buvo laikoma dideliu pasiekimu. Šiandien situacija visiškai pasikeitusi: per parą pagaminama apie 3800 automobilių ir visi jie iškart būna parduoti.

Muziejus reguliariai keičia eksponuojamus automobilius, kadangi kolekciją jie turi labai didelę, tai kas kartą atvažiavę tikėtina pamatysit vis kažką naujo. Čia pat yra specialus restauravimo skyrius su 8 darbuotojais, kurie atkuria automobilius. Paprasta restauracija trunka apie 2–3 metus, o itin sudėtingų ir unikalių modelių atkūrimas – net 8–9 metus. Labai patiko ir muziejaus gidė, kuri buvo itin profesionali ir entuziastinga, kiekvieną modelį pristatė su gyvu pasakojimu. Apskritai muziejus paliko įspūdį net nebūnant automobilių gerbėjai. Netoliese yra ir pati gamykla – jei norėsite giliau pažinti „Škoda“ pasaulį, ekskursiją ten reikėtų užsisakyti iš anksto. Manau turėtų būti dar įdomesnė patirtis įtraukus apsilankymą ir gamykloje.

O tokia ekskursija po muziejų su įtraukiančiu gidės pasakojimu kainuoja 220CZK (apie 9 EUR). Bilietus galite įsigyti čia: https://museum.skoda-auto.com/tours-tickets

Po įsimintino laiko "Škodoje" važiavome toliau, iki Loučen rūmų, kur mūsų laukė pietūs ir suplanuota dar viena ekskursija su gidu.

Loučen rūmai – Thurn und Taxis šeimos istorija, labirintai ir vaiduokliai

Vos pusvalandis kelio nuo “Škodos” muziejaus arba 60 km nuo Prahos randasi Loučen rūmai (Zamek Loučen) – vieni iš nedaugelio Čekijos dvarų, kuriuose dar jaučiama gyva istorinės šeimos dvasia. Pasakojama, kad rūmuose vaidenasi – jei apsistosite rūmų teritorijoje įrengtuose apartamentuose, galbūt ir patys tai patirsite. Rekomenduoju rūmuose lankytis su gidu – ekskursija buvo viena įdomiausių, kuriose teko dalyvauti, dėka entuziastingo gido ir įtraukiančių šeimos istorijų, kurių klausėmės keliaudami iš vieno rūmų kambario į kitą.

Šie barokiniai rūmai priklausė tik trims šeimoms ir daugiausia dėmesio skiriama Thurn-Taxis giminei, apsigyvenusiai čia XIX a. pradžioje. Princesė Marija Thurn und Taxis, kilusi iš Vokietijos, ištekėjo už princo Alexander von Thurn und Taxis. Marija buvo išsilavinusi, meniška ir neeilinė moteris, kuri kalbėjo net šešiomis kalbomis, tačiau ne čekiškai. Princas, kaip pasakojama, turėjo 14 nesantuokinių vaikų ir dar tris su Marija – paskutinė dukra gimė jam sulaukus 80 metų. Rūmų teritorijoje gyveno ir apie 70 kačių, kurios buvo labai mylimos ir gyveno karališkai – buvo maitinamos tik ikrais.

Marijos pomėgis menui atsispindėjo daugelyje rūmų vietų. Pavyzdžiui, rūmų bibliotekoje galėjome pavartyti vieną mėgstamiausių iš daugybės jos parašytų, išverstų ir iliustruotų knygų. Ši knyga leidžiama ir šiandien, bei ją galima čia įsigyti. Rūmų palėpėje Marija turėjo ir savo dailės studiją, kur galėjo mėgautis kitu savo hobiu – tapymu. Marijos miegamajame ant sienos kabo jos nuotrauka, kurioje ji – 42 metų, puikiai atrodanti ir vis dar dėvinti savo vestuvinę suknelę. Ji itin rūpinosi savo figūra – valgė tik žuvį ir daržoves, vengė alkoholio. Rūmuose buvo ir specialus „Marijos kambarys“, skirtas moterims, kuriame jos leisdavo laiką be vyrų – kalbėdavosi, vaišindavosi, pasidalindavo paslaptimis. Na o Biblioteka buvo laikyta “vyru kambariu” – čia jie rūkydavo, žaisdavo šachmatais ir mėgaudavosi gėrimais. Mėgstamiausi šeimos gėrimai buvo slivovica, alus ir vynas. Beje, šioje bibliotekoje saugoma net 9000 knygų, o įrengta elektra leido skaityti ir naktimis.

Šie rūmai buvo stebėtinai modernūs – vonioje buvo karštas vanduo bei nuleidžiamas tualetas, kas anuomet buvo tikra prabanga. Asistentas turėjo atskirą kambarį, kuriame ilsėdavosi tik vieną dieną per savaitę, sekmadienį. Jo pareigos apėmė netgi monetų plovimą ir banknotų lyginimą - viskas turėjo būti tobula. Buvo net specialus lyginimo kambarys laikraščiams! Rūmuose buvo įkurta nedidelė mokyklėlė, kurioje vaikai turėjo išmokti bent šešias kalbas bei išmanyti šeimos istoriją. Vaikų kambarys taip pat stebino savo žaislų gausa. Rūmuose dažnai lankydavosi iškilūs svečiai: kompozitorius Bedrich Smetana, kuris buvo artimas šeimos draugas, rašytojas Markas Tvenas, poetas Raineris Maria Rilke.

Pasibaigus ekskursijai pietavome rūmų teritorijoje esančiame restorane "Maxmilian" bei pasivaikščiojome po išpuoselėtus sodus bei garsiuosius Loučen labirintus, kurių teritorijoje yra net dvylika. Visi skirtingi, vieni lengvesni, kiti sudėtingesni, kad net prireikė kolegų, stebinčių mano klaidžiojimą po labirintą nuo specialios platformos, kad padėtų rasti išėjimą.

Tokio apsilankymo rūmuose su gidu kaina 285 CZK (apie 12 EUR) ir įsigyti galite čia: https://www.zamekloucen.cz/

Podebrady – mineralinio vandens kurortas

Vakarą praleidome Podebrady – daugiau nei 120 metų skaičiuojančiame mineralinio vandens kurorte, valanda kelio nuo Prahos ir 20 km nuo Loučen dvaro. Miestelis ramus ir tvarkingas, su žaliuojančiu parku, pilnas viešbučių ir SPA centrų ir kažkiek primenantis mūsų Druskininkus. Kadangi tai sveikatingumo kurortas, kainos čia artimos Prahos lygiui. Kad labiau pažintume šį kurortą, dalyvavome ekskursijoje su gide, pasivaikščiojome palei gyvybingą Elbės upę, kur sutikome ūdras, antis, žąsis, gulbes ir plaukėme laivu “Kapitan Korkoran” palei žaliuojančius upės krantus – puikus atsipalaidavimas po intensyvios dienos. https://lod-korkoran.cz/

Podebrady garsėja savo mineraliniais vandenimis – jų čia išties gausu. Kurorto istorija prasidėjo tuomet, kai buvo atrasti mineralinio vandens šaltiniai – seniausias iš jų iki šiol pažymėtas bokšteliu. Šiandien po miesteliu slypi plačiai išsidėstę šaltiniai, siekiantys apie 100 metrų gylį. Skaičiuojama, kad šio išteklio užteks dar bent 300 metų. Vanduo čia skirtas ne tiek gėrimui, kiek terapinėms procedūroms – kurorte gydoma po širdies operacijų, dėl kraujotakos ir sąnarių problemų. Podebrady aplinka labai palanki sveikatai – gausu medžių, tyros gamtos, gryno oro. Įdomu tai, kad dar prieš tampant kurortu, ši vietovė buvo nedidelis kaimas, garsėjęs daržovių auginimu.

Miestelis labai patogus keliautojams: traukinių stotis yra pačiame centre ir susisiekimas su Praha itin dažnas. Palei upę įrengtos patogios dviračių trasos, nėra didelių įkalnių, tad viską galima lengvai apvažiuoti dviračiu. Yra net sudaryti specialūs maršrutai su lankytinais objektais ir kabo informacinės lentos su žemėlapiais. Daug tokių turistų su dviračiais teko pamatyti tiek šios kelionės metu, tiek keliaujant po kitus Čekijos regionus, kad užsimaniau ir pati kurį kartą leistis tyrinėti Čekiją dviračiu. Beje, prie šalia Podebrady esančių ežerų įrengti kempingai – pasak gidės, kai kurie svečiai čia apsistoja visai vasarai.

Verta aplankyti netoliese esančias vietoves (tinka ir keliaujant dviračiu, jos įtrauktos į maršrutą):

• Botanicus - autentiškai atkurtas senovinis amatų miestelis, kur galima stebėti dirbančius meistrus, dalyvauti dirbtuvėse ar įsigyti gaminių. Smagi detalė – už visas veiklas ir pirkinius čia atsiskaitoma tik grašių monetomis, kurias išsikeisite viduje esančioje keitykloje.

• Nymburką – istorinį miestą su senąja gynybine architektūra.

• Milovice kaimą su buvusiais sovietiniais bunkeriais - tvirti betoniniai blokai, kurie, buvo statyti apsaugai nuo galimų atakų.

Po pilnos įspūdžių dienos likome nakvoti Podebrady kurorte esančiame viešbutyje “Felicitas”. Prieš vakarienę dar spėjome su kolege pasimėgauti čia esančios SPA erdvės privalumais – pirtimis, baseinu, poilsio zonomis. Beje, vakarienei bufete patiektas valgių pasirinkimas buvo tiesiog puikus, jog negalėjau nustoti valgyti, norėjosi viską išragauti. Tikrai ne visada maistas bufete taip sužavi.

Kutna Hora – sidabras, vynuogynai, įspūdingos katedros ir Sedleco kaulų koplyčia

Sekančią dieną praleidome viename įspūdingiausių Čekijos miestų – Kutna Hora, esančiame 70 km nuo Prahos arba 30 km nuo Podebrady kurortinio miestelio. Šis UNESCO pasaulio paveldo miestas viduramžiais buvo beveik toks pat svarbus kaip Praha. Miestas suklestėjo, kai čia buvo atrasti didžiuliai sidabro klodai. Iš jo pradėtos kaldinti „groschen“ monetos buvo tarsi viduramžių euras ir cirkuliavo po visą Europą – nuo Italijos iki Rusijos. Šiandien Kutna Hora puikiai pritaikyta turistams – veikia išmanioji programėlė, su kuria galima tyrinėti miestą, klausytis istorijų ir naudotis nuolaidomis, arba pasirinkti ekskursiją su gidu (mūsų ekskursija truko apie 5–6 val, tačiau jų yra įvairių). Yra sukurtas ir kompiuterinis žaidimas “Kingdom Come: Deliverance”, kuriame veiksmas vyksta viduramžių Bohemijoje ir galima pamatyti istorinę Kutna Horą.

Kad sužinotume daugiau apie sidabrą ir miestelio istoriją, ekskursiją pradėjome nuo italų rūmų ir kiemo - Italian Court (Vlašsky dvur). Kadaise čia veikė monetų kalykla, kurioms gaminti buvo pasitelkta Italijos meistrų pagalba. Ekskursijoje sužinojome ne tik kaip buvo gaminamos monetos, pamatėme 160 skirtingų nukaldintų monetų bet šį istorinį grašį galėjome pasigaminti ir patys. Beje, Prahos grašis 1387-1495 metais buvo svarbiausias piniginis vienetas ir Lietuvoje.

Miesto pasididžiavimas – gotikinė Šv. Barbaros katedra. Nors iš pradžių buvo planuota ją statyti dvigubai didesnę, tačiau sidabro ištekliai baigėsi, tad katedra iškilo žmonių aukomis, daugiausia dirbusiųjų kasyklose. Viduje gotikinę architektūrą pakeitė baroko stiliaus detalės, atsiradusios vėlesnių rekonstrukcijų metu. Katedra tokia įspūdinga, kad prie jos sugrįžau dar kelis kartus - tiek tą patį vakarą temstant, nes ji be galo gražiai apšviesta, tiek ir kitą dieną prieš išvažiuojant iš miestelio.

Po trumpos pertraukos ir pietų jaukioje restorano "Ruthardka" terasoje, toliau leidomės į Knihtiskarna – mažytį senovinės spaustuvės muziejų, kuriame ne tik galėjome apžiūrėti spausdinimo mašinas, bet ir patys kaikurias jų išbandyti bei pasigaminti atvirukus. Labai tinkama pramoga čia atvykusioms šeimoms su vaikais.

Toliau sekė apsilankymas dar viename architektūros šedevre, suprojektuotame Jano Santinio Aichelio - Cathedral of Assumption of Our Lady and St. John the Baptist. Kadaise buvęs tabako sandėlis, šiandien - UNESCO paveldo objektas. Verta paminėti ir patį Janą Santinį Aichelį - didelė įtaką Čekijos architektūrai padariusį italų kilmės Čekijoje gimusį architektą. Nors jis mirė būdamas vos 49 metų, tačiau per tą laiką Čekijoje sukūrė 80 pastatų ir 10 jų yra atviri visuomenei. Galima sekti Santinio pėdomis ir susidaryti maršrutą, kad aplankytumėte visus jo sukurtus baroko-gotikos stiliaus statinius: bažnyčias, koplyčias, vienuolynus ir t.t. Dalį tų pastatų aplankiau ankstesnės kelionės po Čekiją metu ir aprašiau šiame pasakojime.

Vakaro kulminacija – šalia katedros esanti garsi, kartu ir makabriška Sedleco kaulų koplyčia. Įspūdį paliekanti bažnyčia, kurios interjeras išpuoštas žmogaus kaulais: sietynai, herbai, kryžiai – viskas sukurta iš daugybės kaulų. Tai ne satanistinė vieta, o labiau simbolinė – žvakių šviesa, angelų figūros simbolizuoja šviesą po mirties. Įdomus nutikimas, kad per komunizmo laikotarpį kai kurie kaulai buvo pavogti, o po režimo griūties žmonės pradėjo juos grąžinti su atsiprašymais.

Tarp veiklų turėjome trumpą pertraukėlę, per kurią nulėkiau nupirkti lauktuvių, nes norėjosi parvežti ką nors būtent iš šio miestelio. Po to nusprendžiau trumpam atsipūsti ir aplankyti vieną iš istorinių vynuogynų Kutna Horos apylinkėse. Šie vynuogynai, išsidėstę keliose skirtingose vietose, priklauso šeimos vyninei „Vinne Sklepy“, garsėjančiai biodinaminiais vynais. Vieni jų vynuogynų įsikūrę pačioje miesto širdyje – šalia įspūdingosios Šv. Barbaros katedros. Čia nuo 10 iki 18 valandos veikia nedidelis kioskelis, kuriame galima įsigyti vyno ir pasimėgauti taure prie stalelio, apsupto vynuogių krūmų, su vaizdu į miestelį, šlaitus ir žalumą. Taip pat galima užsisakyti edukacinę degustaciją vyno darykloje, tačiau tam jau nebeužteko laiko.

Po visos dienos įspūdžių su kolegomis vakarieniavome puikiame tradicinės čekiškos virtuvės restorane su jaukiu kiemeliu – „Restaurace Dačicky“, kuris pavadintas Mikulašo Dačickio vardu, žinomo poeto ir maištininko, garsėjusio spalvingu gyvenimo būdu ir aistra alui. Na, o nakvynei likome viename iš miesto viešbučių - "Hotel U Vlasskeho Dvora". Labai rekomenduoju likti šiame miestelyje nakvynei - vakare, kai išvyksta turistai, čia tvyro ypatinga ramybė. Su kolege Vaida iš po_keliones dar išėjome pasivaikščioti: nuostabiai apšviesta katedra, jaukios gatvelės, o ir pats miestas pasirodė labai saugus pasivaikščiojimams sutemus.

Vienas didžiausių Čekijos dvarų – Kačina rūmai, įspūdingas Pruhonice parkas ir pramogos visai šeimai

Sekančią dieną lankėmės Kačina rūmuose – vienuose didžiausių Čekijoje, kurie nuo Kutna Hora nutolę tik 7 kilometrus, tad pasieksite per 10 minučių automobiliu. Tai įspūdingi klasicistiniai rūmai turintys net 200 kambarių, išsidėsčiusių 227 metrų ilgio pastate. Viename gale – teatras, kitame – biblioteka. Kadaise čia gyveno grafas Rudolfas Chotekas su šeima. Jo palikuonė, grafienė Sofija Chotek, išgarsėjo kaip erchercogo Pranciškaus Ferdinando žmona – abu jie buvo nužudyti 1914 m. Sarajeve, o šis įvykis tapo pretekstu Pirmojo pasaulinio karo pradžiai.

Rūmuose didžiausią įspūdį paliko biblioteka su 40 000 leidinių, tarp kurių ne tik knygos, bet ir laikraščiai, brošiūros, lankstinukai bei dokumentai. Knygų lentynose atsitiktinai pamatėme net ir 1930 metų leidimo "National Geogpraphic" žurnalus. Įdomu tai, kad rūmai turėjo net savo vaistinę, o čia dirbę farmacininkai gamino viską patys, be viso to, biliardo kambarys, vyno rūsiai, įrengtas žemės ūkio muziejus. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai tapo tvirtove – buvo uždaryti, saugomi, o vokiečių kariuomenė jų taip ir neokupavo. Aplink rūmus – nemokamas 2 km ilgio parkas pasivaikščiojimui.

Pietavome „Restaurace Na Pašince“ – čia radome autentiškos čekų regioninės virtuvės patiekalų, gero vyno ir puikų aptarnavimą. Kadangi tai šeimos restoranas, tuo metu dirbo ir pats savininkas Miroslavas Kopecky, profesionalus someljė. Man, besidominčiai vynu, tai tapo dar viena įsimintina patirtimi. Prie pietų jis parinko puikų vyną, o vėliau, pasiteiravus, koks tai buvo, pakvietė nusileisti į restoranėlio vyno rūsį, kur saugomi kruopščiai atrinkti buteliai. Būtent tą patį vyną, kurį man parinko – „Arte Vini“ Pinot Noir – jis, kaip pats pasakojo, vakarais dažnai gurkšnoja su žmona. Restoranas įsikūręs ramioje vietoje netoli Kutna Horos, o šalia, pažiūrėjus žemėlapyje, yra "Rodinne vinarstvi Hanuš" – vietinis šeimos vynuogynas, Jei turėsite daugiau laiko, gabūt verta užsukti pasidairyti ir ten, ko padaryti pati jau nebespėjau, nes turėjome tęsti kelionę.

Kelionę pratęsėme užsukę trumpoms pramogoms į „Mirakulum“ parką – tai 12 hektarų šeimoms su vaikais pritaikytas pramogų parkas. Tiesą sakant, man net pasidarė gaila, kad mano sūnus jau užaugęs, nes vaikams čia siūlomos tiesiog nerealiai smagios veiklos. Patiems mažiausiems įrengta saugi, aptverta ir itin kokybiška erdvė su nuostabiomis pramogomis: automobilių plovykla, eismo aikštynu su šviesoforais, kasyklomis, požeminiais tuneliais, laipynėmis ir kitomis atrakcijomis. Viskas parke apgalvota iki smulkmenų, naudojamos natūralios medžiagos, sukurti komfortiški sprendimai, yra net 12 restoranėlių (daugelis veikia savaitgaliais), taip pat galima atsivežti savo maisto ir jį pasišildyti vietoje. Žiemą parkas užsidaro, tačiau sezono metu čia dirba apie 130 darbuotojų, o lankytojų per metus sulaukiama apie 340 000. Įėjimo kaina apie 17 eurų (automobilių stovėjimas jau įskaičiuotas). Bilietus galite įsigyti čia: https://mirakulum.cz/en/tickets/ Parkas nuo Prahos nutolęs 55 kilometrus.

Galiausiai atvykome į vieną gražiausių kraštovaizdžio parkų Europoje – Prūhonice parką, kuriame stovi ir įspūdingi neorenesansiniai rūmai. Nuo 2010 metų šis ansamblis – parkas kartu su rūmais yra įtrauktas į UNESCO kaip vertinga natūralaus ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Parkas užima apie 250 hektarų, jame išraizgyta daugiau nei 40 kilometrų takų, todėl jį apeiti prireiktų viso savaitgalio. Šįkart leidomės į kelių kilometrų pasivaikščiojimą su gide, klausydamiesi pasakojimų apie parko kūrimo istoriją ir stebėdami įspūdingus gamtos vaizdus. Pasak gidės, parką 1885 m. pradėjo kurti grafas Arnošt Emanuelis Silva-Tarouca, kuris tiek atsidavė šiam projektui, jog išleido visus šeimos pinigus. Gidė taip pat pasakojo, kad grafų palikuonys iki šiol kartais apsilanko parke, nors dabar gyvena Vokietijoje. Parkas garsėja įspūdinga rododendrų kolekcija – čia auga apie 8000 krūmų, priklausančių daugiau nei 100 rūšių ir veislių. Taip pat čia galima pamatyti ir vertingų dendrologinių augalų kolekcijų, tarp jų ir įspūdingai žydinčius irisus. Iš kai kurių tako vietų atsiveria nuostabūs rūmų vaizdai, kurie natūraliai įsilieja į peizažą. Parkas nuo Prahos nutolęs apie 17 km.

Po dienos įspūdžių keliavome ilsėtis į viešbutį "Aquapalace Praha", kur mūsų laukė ne tik nakvynė, bet ir vandens pramogų parkas su baseinais, nusileidimo kalneliais, didžiuliu saunų pasirinkimu, sūkurinėmis voniomis, barais ir kita. Po keturių intensyvių dienų toks poilsis buvo tikra dovana.

Ši kelionė atskleidė mažiau žinomą Čekijos pusę. Vos valanda už Prahos ir atsiduri tarp istorinių rūmų, gotikinių katedrų, mažų kaimų ar nuostabių parkų. Ačiū CzechTourism už kvietimą ir galimybę pamatyti tai, kuo dabar dalinuosi su jumis. Jei planuosite kelionę į Čekiją tikiuosi šios idėjos ir rekomendacijos bus naudingos!