Juodkalnija rudenį: 4 dienų maršrutas pajūriu be automobilio

Apie Juodkalniją girdėjau vien gerus atsiliepimus, tad vasarai besibaigiant jau dairiausi skrydžio bilietų į šią šalį, nes norėjosi dar šiek tiek pratęsti šiltąjį sezoną. „Wizz Air“ bilietai iš Vilniaus į Juodkalnijos sostinę Podgoricą žmogui į abi puses kainavo apie 100 EUR. Keliavome spalio 11–15 dienomis ir planas buvo keturias pilnas dienas skirti pajūrio miesteliams, pasivaikščiojimams ir jūrai. Keliavome be nuomoto automobilio, vietiniais ir tarpmiestiniais autobusais bei aplankėme Budvą, Sveti Stefaną, Pržną, Kotorą, Perastą ir Tivatą. Atstumai nedideli, miesteliai taip pat, tad kai kuriuose užtenka kelių valandų pasivaikščioti ir galima keliauti toliau.

Spalio viduryje dienomis buvo apie 20–23 °C, jūros vanduo dar šiltas, žmonių nedaug ir sezonas dar nesibaigęs. Auga kiviai, granatai, citrinos, alyvmedžiai, žydi augalai. Ir visur pilna katinų. Vis dėlto spalis jau labiau tinka keliavimui nei maudynėms. Norintiems daugiau šilumos ir didesnės tikimybės pasimaudyti rinkčiausi rugsėjo pabaigą, nes spalį jau vėsiau ir dažniau vėjuota. Kelionės metu girdėjome, kad dalis laivų turų organizatorių sezoną ketino baigti spalio pabaigoje. Atvėsus užsidaro ir dalis kavinių bei restoranų, kai kurie senamiesčiuose turi tik lauko staliukus, tad vėlyvą rudenį būtų dar mažiau pasirinkimo, kur prisėsti.

ATVYKIMAS IR SUSISIEKIMAS

Mūsų skrydis buvo vėlyvas ir Podgoricoje nusileidome apie 23 val. Tokiu metu viešuoju transportu į nakvynės vietą Budvoje jau nebebūtume nuvykę, todėl iš anksto per „Booking.com“ užsisakėme privatų pervežimą. Už jį sumokėjome apie 60 €. Jeigu planuojate po Juodkalniją keliauti automobiliu, verta iš anksto jį užsisakyti ir atsiimti oro uoste tik atvykus. Musų suplanuotom trumpom atostogom automobilio nereikėjo. Pirmas dvi naktis apsistojome Budvoje, vėliau persikėlėme į Kotorą. Tarp miestelių nesudėtinga ir nebrangu važinėti autobusais. Tik turėkite grynųjų, o tvarkaraščius pasitikrinkite stotyse arba Chatgpt, nes Google Maps visų pasirinkimų nerodo.

INTERNETAS: Juodkalnijoje verta iš anksto pasirūpinti mobiliuoju internetu, nes įprastos ES tarptinklinio ryšio sąlygos čia negalioja. Pati naudojau „Saily“ eSIM. Atsisiųskite programėlę, patikrinkite, ar jūsų telefonas palaiko eSIM, ir pasirinkite Juodkalnijai tinkamą duomenų planą. Su mano kodu APLINKPASAULI gausite 4 € nuolaidą, o užsisakydami „Ultra“ planą – 8 € nuolaidą.

PIRMOS DVI DIENOS – KOTORAS, PRZNO, SVETI STEFAN

BUDVA

Pirmas dvi nakvynes užsisakėme Buvoje ir už parą mokėjome apie 45 €. Kainų yra įvairių, jei apartamentai su vaizdu į jūrą ji šiek tiek aukštesnė. Budvoje ne kartą praėjome labai jaukia promenada su restoranais ant jūros kranto, kur galima prisėsti vakarienei, taurei vyno ir palydėti saulėlydį. Šioje promenadoje netrūko ir pasiūlymų paplaukioti laiveliais. Matėme maždaug 2,5 valandos išvyką už 15 € žmogui, su sustojimu maudynėms vadinamajame Havajų paplūdimyje Šv. Mikalojaus (Sveti Nikola) saloje. Šiuo turu neplaukėme, nes buvome suplanavę, kad plauksime turu iš Kotoro, kuriame turėsime daugiau laiko. Eidami krantine pasiekėme senamiestį su akmeniniais namais ir siaurų gatvelių labirintu. Budvos istorija siekia daugiau nei 2 500 metų ir tai vienas seniausių Adrijos pakrantės miestų. Senamiestyje galima apžiūrėti citadelę, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir jos varpinę, užsukti į miesto muziejų. Bet man čia labiausiai norėjosi tiesiog paklaidžioti gatvelėmis, fotografuoti ir vėl eiti prie vandens. Verta nueiti į už senamiesčio esančius Mogren paplūdimius. Tai du tarp uolų įsiterpę paplūdimiai, sujungti praėjimu per uolą. Spalį čia buvo nedaug žmonių, tad ramiai įsitaisėme, užkandome ir pailsėjome.

KUR VALGĖME BUDVOJE

Pastebėjimas, kad Juodkalnijos pajūrio miesteliuose tikrai nėra pigu. Meniu pradėjome tikrinti dar prieš prisėsdami, nes kai kur kainos stebino. Paėjus toliau nuo turistinio centro galima rasti gerokai pigesnių vietų. Tokia vieta mums buvo šalia apartamentų, žuvies patiekalų restoranas „Fish Bar“ – platus meniu, geros kainos (du patiekalai ir gėrimai kainavo apie 35 EUR). Taip pat išbandėme:

• „Fluffy Pancakes“ ir „Bon-Bon Cafe & Bakery“ – desertui.

• „Mondo“ – pusryčiams. Šią vietą irgi radome netoli apartamentų.

SVETI STEFANAS, MILOČERIO PARKAS IR ŽVEJŲ KAIMELIS PRŽNO

Į Sveti Stefaną iš Budvos važiavome „Mediteran Express“ autobusu. Bilietas kainavo 2,50 EUR žmogui, mokėjome grynaisiais. Jei norite vaizdo į salą kaip iš klasikinio Juodkalnijos atviruko, patogu išlipti prie „Adrović“ viešbučio ir restorano. Nuo čia atsiveria Sveti Stefan sala, jos siauras takelis, vedantis link kranto, su jūra iš abiejų pusių. Prisėdome restorane vietinio vyno taurei, o vėliau leidomės prie pakrantės. Sveti Stefanas kadaise buvo įtvirtinta gyvenvietė, o vėliau virto prabangiu viešbučių kompleksu, todėl po pačią salą negalima tiesiog pasivaikščioti kaip po įprastą senamiestį. Tam yra rengiamos maždaug 30–40 minučių ekskursijos su gidu, kainuojančios 25 € žmogui. Mes visgi ekskursijos pirkti neplanavome, tai nesidomėjau, per kur geriausia ją įsigyti. Bet net jei į salą neisite, atvažiuoti verta dėl vaizdų ir pasivaikščiojimo pakrante.

Nuo Sveti Stefano galima pėsčiomis keliauti Pržno link per labai gražų, sutvarkytą Miločerio parką: žaluma, pušys, alyvmedžiai ir tarp jų atsiverianti jūra. Pakeliui praeisite „Villa Miločer“ - buvusi Jugoslavijos karališkosios šeimos vasaros rezidencija. Jos apylinkėse ir buvo formuojamas dabartinis parkas. Iki Pržno, nedidelio žvejų kaimelio su įlanka, akmeniniais namais ir restoranais prie vandens, maždaug pora kilometrų pėsčiomis. Man jis didelio įspūdžio nepaliko, nes buvo kiek per ramu, trūko atmosferos, bet tai labai asmeniška: jei norisi mažesnės vietos, lėto pasivaikščiojimo ir kavos prie jūros, gali patikti. Tad rekomenduoju ateiti iki jo, įvertinti, o tada jau ieškoti stotelės grįžimui į Budvą.

TREČIA IR KETVIRTA DIENOS – KOTORAS, PERASTAS IR TIVATAS

KOTORAS

Trečios dienos rytą išsiregistravome iš apartamentų Budvoje ir autobusu išvykome į Kotorą. Bilietas kainavo 6,30 EUR žmogui. Čia apsistojome kituose apartamentuose (paros kaina apie 50 EUR) ir iš Kotoro keliavome po įlankos miestelius. Kotoras įsikūręs prie pat vandens, stačių kalnų papėdėje. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas ne vien jo senamiestis, bet ir platesnis Kotoro gamtinis ir kultūrinis istorinis regionas, apimantis ir Perastą. Kotoro senamiestyje verta apžiūrėti Šv. Trifono katedrą, Laikrodžio bokštą Ginklų aikštėje, pasivaikščioti siauromis gatvelėmis. O katinų čia begalė! Norintiems vaizdo iš aukščiau virš senamiesčio veda apie 1 350 laiptelių į Šv. Jono tvirtovę, dar vadinamą San Giovanni. Bilietas kainuoja 15 EUR. Mes nelipome - patingėjome. Praleidus kelias dienas Kotore, vis dėlto man Budvos senamiestis ir promenada pasirodė jaukesni, mažiau turistų ir šurmulio.

PLAUKIMAS Į MĖLYNĄJĄ OLĄ

Į Kotorą atvykome anksti, kai dar negalėjome įsikurti apartamentuose, o vaikščioti su kuprinėmis nesinorėjo. Pasivaikščioję senamiesčiu ir eidami promenados link, krantinėje pamatėme siūlomus turus, nusprendėme išsirinkti kažkurį ir plaukti, nes kaip tik galėsime kuprines pasidėti laive. Pasirinkome 3,5 valandos išvyką į „Blue Cave“. Ji kainavo 40 € žmogui (šiek tiek pavyko nusiderėti, tai dviems kainavo 70 EUR). Per vieną plaukimą pamatėme kelias skirtingas vietas:

• „Our Lady of the Rocks“, vietiniu pavadinimu Gospa od Škrpjela, salą su bažnyčia. Tai žmonių iš akmenų suformuota sala prie Perasto. Joje išlipome trumpam pasivaikščioti.

• Buvusią Jugoslavijos karinio laivyno slėptuvę – tunelį pakrantėje, į kurį įplaukėme.

• Mamulos salą su tvirtove, kurioje dabar veikia prabangus viešbutis. Salą praplaukėme. Jos istorija skaudi: Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė italų okupacinės valdžios koncentracijos stovykla.

• Mėlynąją olą – natūralią jūros olą, kur vanduo dėl šviesos atrodo ryškiai mėlynas. Oloje galima išsimaudyti, tačiau diena buvo vėjuota, vėsoka, laive niekas nebuvo pasiruošęs persirengti, tad nė vienas nesimaudėme. Tačiau iš kitų laivų turistai šoko į vandenį. P.s. plaukiant vėjas jaučiasi gerokai stipriau nei vaikštant mieste.

Kur valgėme Kotore:

• „Pronto“ – čia užsukome picos, vieno gabalėlio kaina 2,5 EUR.

• „Senso Bakery“ – ragavome krempitos, sluoksniuotos tešlos deserto su kremo sluoksniais. Nors Kotore jis labai populiarus, daug iškabų, reklamuojančių šį tradicinį desertą, bet jo galima rasti ir kitose Balkanų šalyse.

• „La Catedral Pasta Bar“ – jauki vieta, kurią rinkomės dėl makaronų ir dėl gerų atsiliepimų. Sąskaita dviems - 38 EUR.

• „Marenda Steak House“ – čia labai skaniai pavalgėme už gerą kainą: salotas su steiku ir burgerį su brandinta jautiena. Sąskaita dviems – 40 EUR

PERASTAS

Perastas man labai patiko! Iš Kotoro atvažiavome autobusu už 2 EUR žmogui ir radome mažą, ramų, jaukų miestelį: krantinę, laivelius, akmeninius namus ir kalnus kitapus vandens. Pasivaikščiojimui užtenka poros valandų, bet čia mielai ir apsistočiau. Norėtųsi čia praleisti daugiau laiko, vaikščioti krantine, sėdėti su kavos/vyno taure ir ilsėtis. Perastas siejamas su jūrininkais ir kapitonais, o jų palikimą primena krantinėje stovintys rūmai. Pasivaikščiojimą galima papildyti apsilankymu miesto muziejuje Bujovičių rūmuose ar sustojimu prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Nuo krantinės matomos dvi salos: žmonių suformuota „Our Lady of the Rocks“ su bažnyčia, kurioje jau lankėmės ir natūrali Šv. Jurgio sala su vienuolynu.

TIVATAS

Tivatas – jau kitas pasaulis. „Porto Montenegro“ superjachtos, prabangios parduotuvės, kavinės ir išpuoselėta promenada. Verta nuvažiuoti ir pamatyti, kaip skirtingai gali atrodyti tos pačios įlankos miestai. „Porto Montenegro“ įkurtas buvusios karinės laivų statyklos teritorijoje. Jei norisi daugiau nei pasivaikščiojimo pro jachtas, čia yra Jūrų paveldo muziejus su laivybos eksponatais ir Jugoslavijos laikų povandeniniais laivais. Autobusas iš Kotoro į Tivatą kainavo 4–6 EUR žmogui į vieną pusę - pirmyn ir atgal kainos skyrėsi. Autobusas sustoja ne pačiame Tivato centre, o 20 minučių nuo jo esančioje autobusų stotyje. Pakeliui link Tivato dar nusukame į paplūdimį išsimaudyti.

KOTOR CABLE CAR

Vienas pagrindinių mano tikslų Kotore buvo pakilti „Kotor Cable Car“ lynų keltuvu. Jis kelia į maždaug 1 348 metrų aukštį, iš kur atsiveria plati Kotoro įlankos ir aplinkinių kalnų panorama. Pati kelionė gondola trunka apie 11 minučių. Tačiau mums pasisekė tik iš trečio karto. Abi dienas, kai lankėmės Kotore, dėl vėjo viršuje keltuvas neveikė. Tik paskutinį rytą, kai jau turėjome išvykti iš Juodkalnijos, vėjas nurimo ir gondolos pradėjo kilti. Suspėjome! Ar keltuvas veikia, informacija skelbiama jų internetiniame puslapyje, tad prieš važiuodami pasitikrinkite, nes apatinė keltuvo stotis yra už Kotoro centro, Dub vietovėje. Suaugusiojo bilieto pirmyn ir atgal kaina 20 EUR. Tai tik keltuvo bilietas; kartu su pervežimu iš stoties bendras bilietas kainavo 32 EUR. Praktinis patarimas – pasiimkite šiltesnių drabužių, nes viršuje daug vėsiau. Mūsų kelionės metu Kotore buvo apie 22 °C, viršuje temperatūra siekė tik 14 °C ir putė žvarbus vėjas. Užkilus ant kalno keli restoranai su vaizdu ir įvairios pramogos. Keltuvo darbo informacija ir bilietai: kotorcablecar.me. Pervežimo iki stoties pasiūlymai: goshuttle.me.

Jei mano turinys padėjo susiplanuoti kelionę, galite mane simboliškai pavaišinti puodeliu kavos (paspaudę nuorodą - buymeacoffee.com/aplinkpasauli). ☕️ Jūsų palaikymas padeda kurti dar daugiau nemokamo, kokybiško turinio ir atrasti naujų vietų, kuriomis vėliau galiu pasidalinti su visais. Ačiū, kad keliauji kartu! ❤️

O jei esate suplanavę keliauti į Maltą, Stokholmą, Kopenhagą ar nuo Malagos iki Porto - galite įsigyti mano ruoštus laiką taupančius gidus su maršrutais, patarimais, lankytinomis vietomis ir kita naudinga informacija.